Europos Sąjungos Žaliasis kursas siekia paversti Europą pirmuoju klimatui neutraliu žemynu. Tai reiškia, jog šiame regione sugeneruojamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis neturėtų būti didesnis, nei pavyksta šių emisijų absorbuoti per gamtoje vykstančius procesus. Kartu su naujomis tvarumo direktyvomis, šie pokyčiai prasiskverbė ne tik į viešąjį, bet ir privatų sektorių. Vis dažniau organizacijos pasisako sieksiančios tapti klimatui neutralios ar sukuriančios nulinį CO2. SEB banko Tvarumo skyriaus vadovas Audrius Rutkauskas tokius tikslus vertina teigiamai, tačiau pabrėžia, kad įmonėms išsikelti ambicingus tikslus kartais sekasi lengviau, negu juos įgyvendinti. Savo įžvalgomis ekspertas dalysis ir gegužės 16 d. vyksiančioje tvarumo konferencijoje „Momentum“.
Pasak A. Rutkausko, pirmiausia svarbu atskirti terminus, kuriuos verslai dažnai sumaišo: „Neutralumas klimatui reiškia, jog jei įmonės veikla sukuria, tarkime, 1000 tonų CO2 emisijų, jie bando tas tonas kompensuoti ir ta kompensacija gali būti, pavyzdžiui, nupirkti CO2 kompensavimo sertifikatai (arba taršos leidimai) ar pasodintas naujas miškas, kuris absorbuoja emisijas. Tai nebūtinai reiškia, kad įmonė proaktyviai mažina savo CO2 emisijas, kas yra klaidinga strategija norint suvaldyti klimato kaitą. Iš esmės pirmiausia ir svarbiausia yra išmatuoti įmonės emisijas, tuomet ambicingai jas mažinti ir tik tada, ko negali sumažinti, tą dalį kompensuoti. Taip atsiranda vadinamieji nulinių CO2 emisijų tikslai.“
Neutralumas klimatui ir nulinės CO2 emisijos tampa vis dažesniu įmonių tikslu, tačiau tvarumo eksperto teigimu, kompensuojant emisijas ar įsigyjant taršos leidimus, organizacijos dažnai neatlieka namų darbų, nepatikrina iniciatyvų patikimumo ir vėliau gali būti apkaltintos žaliuoju smegenų plovimu bei taip prarasti savo reputaciją.
A. Rutkauskas teigia, jog yra organizacijų, kurios atlieka tarpininko funkciją tarp tų, kurie sukuria CO2 sertifikatus vykdydami veiklą, kuri skatina CO2 absorbavimą iš atmosferos, ir tų, kurie nori pirkti sertifikatus, kad galėtų teigti, jog juda klimato neutralumo link. Tokia sistema vadinama savanoriška taršos leidimų sistema. Yra keletas šios sistemos problemų. Pirma, tai nėra reguliuojama rinka, kurioje prekiaujama labai skirtingos kokybės sertifikatais. CO2 kompensavimo projektų ir sertifikatų yra daug rūšių, vieni jų yra gerokai pranašesni šalinant CO2 emisijas iš atmosferos ilgesniam laikotarpiui. Įmonėms užtikrinti, kad jos perka patikimus kompensavimo sertifikatus yra gana sudėtinga. Nors ir yra tam sukurtų būdų, tačiau dar neseniai kilo skandalas, kai po vienoje didžiausių prekybos platformų atlikto žurnalistinio tyrimo paaiškėjo, kad dauguma tų projektų buvo nepatikimi, neatitiko būtinų kriterijų. Tai rodo, kad įmonei reikia pasidaryti išsamius namų darbus ir, pavyzdžiui, atsižvelgti į geografiją, nes CO2 absorbavimo projektai, kurie įgyvendinami arčiau, gali būti geriau patikrinami. Nereikėtų suprasti klaidingai, kompensavimas nėra blogai ir savanoriška rinka atlieka svarbų vaidmenį, ypač tada, kai kompensuojamos tos emisijos, kurias įmonėms itin sunku sumažinti. Blogai yra tada, kai įmonės, nepadariusios CO2 mažinimo veiksmų ir neatlikusios namų darbų, pradeda pirkti kompensavimo sertifikatus ir teigti, jog yra tvarios, nes kompensuoja, tačiau neturi nei didelių dekarbonizacijos tikslų, nei iš tiesų eina tvarumo keliu.
Pasak eksperto, norint užtikrinti, kad išsikelti tikslai iš tiesų būtų įgyvendinami, reikėtų pradėti nuo detalaus savo emisijų apskaičiavimo ir aiškios strategijos, kaip šias emisijas būtų galima sumažinti, tam gali pasitarnauti „Greenhouse gas” (GHG) protokolas arba mokslu grįstų tikslų (SBTi) išsikėlimas. Taip pat labai svarbu skaičiuoti visas tris CO2 kategorijas (Scopes). A. Rutkauskas pabrėžia, kad organizacijoms tikslinga išlaikyti skaidrumą, nemanipuliuoti skaičiais ir susikoncentruoti į vieną metodologiją, atsižvelgiant į įmonės turimus duomenis ir išsikeltus tikslus.
„Norint geriau suprasti savo įtaką klimato kaitai, reikėtų žinoti 3 skaičiuojamas emisijų kategorijas. Pirmos kategorijos (Scope I) skaičiavimas yra iškastinio kuro deginimas. Tarkime, esate transporto įmonė, kuri turi vilkikus, degina kurą, tai yra pirmoji kategorija. Antroji kategorija (Scope II) yra visi perkami energijos ištekliai – elektra, šildymas, vėdinimas. Trečioji kategorija (Scope III) – viskas, kas liko, visa tiekimo grandinė, įskaitant tokius dalykus kaip komandiruotės, popieriaus naudojimas, kelionės pas klientus. Pirmąsias dvi kategorijas apskaičiuoti yra gana paprasta (išskyrus kai kuriuos sektorius), tačiau trečiosios kategorijos skaičiavimas yra labai sudėtingas procesas. Tai – skaičiavimas, grįstas prielaidomis, kai peržiūrėjus skirtingus mokslinius tyrimus, kuriuose teigiama, kiek produktas ar jo sudedamoji dalis sukuria emisijų ir tada jau bandoma skaičiuoti visos tiekimo grandies emisijas“, – pasakoja A. Rutkauskas.
Anot jo, ateityje nemažai organizacijų gali tekti pakeisti savo nulinių emisijų pažadus, jeigu iš esmės nekeis savo verslo modelių, nes tų tikslų nepavyks įgyvendinti: „Vėlgi, reikėtų įsivertinti, ar įmonė išties ketina pakeisti pagrindinius procesus ir diegti tvarumo principus produkto gamyboje? Tikėtina, kad labai daug įmonių, kurios dabar yra įsipareigojusios siekti tvarumo tikslų dar nėra visiškai tikros, kaip tai darys, nes tikslo pasiekimo terminas nustatytas po maždaug 30-ies metų. Ateityje, tikėtina, pamatysime daugiau įmonių, kurios peržiūrės savo „net zero“ tikslus ir teigs, jog suprato, kad tai neįmanoma, performuluos tikslą ar nukels terminą. Ko gero, tai iššauks daug naujų žaliojo smegenų plovimo skandalų.“
Tokiems skandalams kelią užkirsti gali ir naujoji Europos Komisijos Žaliųjų teiginių direktyva, kuri įpareigotų pagrįsti teiginius mokslu paremta, aiškiai pateikta ir prieinama vartotojui informacija. „Manau, kad didžioji dalis ekomanipuliavimo (greenwashing) atvejų nutinka ne dėl to, kad įmonės kažką daro piktybiškai, o todėl, kad imantis kažkokios iniciatyvos norime apie tai daug kalbėti, o tada tiesiog prisikalbame ir perlenkiame lazdą. Pagrindinės direktyvos tikslas ir yra užkirsti kelią žaliajam smegenų plovimui ir tik tada, kai bus turimi tikrai tinkami ir patikimi duomenys, bus galima pasakyti vieną ar kitą terminą, pavyzdžiui, kad produktas yra klimatui neutralus.“
Nepaisant to, SEB banko Tvarumo skyriaus vadovas įsitikinęs, kad verslo siekis prisidėti prie kovos su klimato kaita dažnai yra nuoširdus, nes toks žingsnis ne tik sukuria naujų galimybių, bet ir padeda valdyti riziką. Taip pat rinkoje atsirandantys nauji standartai ir direktyvos, laikui bėgant padės užtikrinti sklandžius ir skaidrius procesus. „Dar nebuvo tokio iššūkio, kurio žmonija nebūtų išsprendusi, tad tikiu, jog nulinis CO2 emisijų tikslas vienaip ar kitaip bus pasiektas. Galime pasidžiaugti, kad pagrindinius įrankius tam jau turime, tokius kaip atsinaujinantieji energijos šaltiniai, tiesiog mums reikia paspausti akseleratoriaus pedalą ir diegti tas technologijas, kurias jau turime, o ne blaškytis ir laukti technologinių panacėjų, tikėdamiesi, kad problemos sprendimą galime nukelti į ateitį“, – įsitikinęs A. Rutkauskas.